Kartais man atrodo, kad aš išprotėsiu. Išprotėsiu nuo to, kiek daug visko noriu daryti, kiek daug nebenoriu daryti, kiek daug visko dar reik padaryti, nuo minčių ar tikrai reikia daryti ir nuo minčių, kodėl toji “aš” vis nerimsta, nerimauja ir “varo”. Bet šis įrašas ne apie tai. Jis apie tai, kad šiandien gyvename dideliam norėjime ir judėjime, to dirginimo nesumažės ir tik daugės (matyt), apie tai, kad sustoti ar bent stabtelėti, pasidovanoti sau (dažnu atveju ir kitiems) pauzę, ir yra receptas, kaip visą tą lėkimą ir bėgimą, tą kasdienos maratoną sustabdyti. Nuo tos dienos, kai suvokiau kaip išlipti iš karuselės, pauzė įgavo gydančių ir kūrybinių galių. Sveikinu, jei tai Jums buvo aišku jau anksčiau – man, deja. Aš visada galvojau, kad jei skirsiu sau laisvą dieną (netgi tada, kai darbų ir reikalų mažai ir tai drąsiai galima padaryti), kai neatsakinėsiu į skambučius, ar tiesiog miegosiu, ar tvarkysiuos, ar gersiu tyliai kavą, ar eisiu į treniruotę – mane ištiks mirtis. Ne ta tiesiogine prasme, o tokia – gyvenimas sustos, manęs nebereikia, visi gyvena, kažką veikia, o aš – NIEKO. Nepatikėsite, kiek daug metų su tokia nuostata gyvenau. Kiek metų šią nuostatą puoselėjau ir auginau, apsikraudama darbais, reiklais, projektais ir žmonėmis. Kiek metų aplinkos triukšmu bandžiau užčiaupti savo stabtelėjimo, poilsio, pauzės poreikį. Lyg ta pauzė, kaip kokia kaltė – nepriimtina, negalima, trukdanti, nieko nekurianti tik iššvaistanti laiką niekam. Man būtent tokia pauzė ir atrodė. NEIGIAMA. Parodaksalu, bet nuo tokio mano suvokimo iki perdegimo yra mažiau nei vienas žingsnis. Šis supratimas virto faktu, kad aš turiu skirti laiko sau, savo stabtelėjimui. Jis taip pat virto ir tikslu: negalvoti apie tai neigiamai ir leisti sau pabūti pauzėje. Taip, aš išsikėliau tikslą dovanoti sau pauzes. Pauzes darbe, buityje ir bendravime. Ir ši dovana kolkas išlieka pačių geriausių dovanų viršūnėje. Kartais tai savaitė šiltoje šalyje, kartais savaitgalis kokiam SPA, kartais tai 1 laisva darbo diena, kartais tai 1 valanda be telefono ar su knyga, o kartais tai 5 min tylus pastovėjimas automobilių aikštelėje grįžus iš darbų. Stebuklinga yra tai, kad visų ilgumų pauzės turi tokį patį poveikį. Tas stabtelėjimas (kad ir 5 minučių) lyg perjungia mygtuką, lyg pakeičia viską aplink, lyg papildo kažkokia kita energija ir po to viskas būna kitaip. Kartais daugiau kitaip, kartais mažiau, bet visada į gera. Pauzė yra kurianti! O taip! Ji nesprendžia problemų tiesiogiai, bet ji įjungia kažką tokio, kas mus nuramina, papildo, skatina, leidžia, džiugina, įkvepia, keičia.

Pauzę galime sau duoti tada, kai mylim (gal nuvalkiota, pasitaisysiu – priimam) save ir leidžiam sau pailsėti, atsitraukti ir nurimti. Priešingu atveju, mes negirdim savo pačių poreikio stabtelėti. Girdimąjam lauke tik kiti: vaikai, viršininkai, draugės, mamos, klientai, darbai ir t.t. be galo, lyg girdėjimui tik viena ausis būtų įjungta. O čia jau tik laikytis visom keturiom reik, nes persidirbti, apsikrauti reikalais (reikalingais ir nereiklingais) yra kaip suskaičiuot iki 2. O visgi, kad galėtumėm kurti, statyti, auginti, girdėjimui reikia abiejų ausų: vienos, kad girdėtume save, ko mes norim, kitos – kad girdėtume kitus. Bendras abiejų ausų darbas, manau, ir yra tas balansas, kai gali ir leidi būti laimingas pats ir gali ta laime dalintis su kitais. Paklauskit savęs ar norisi stabtelėjimo (nebūtinai savaitės atostogų Balyje ar Tailande, kaip visi dabar feisbuke 🙂)? Ar manai, kad gali? Kai sakai sau, kad nori stabtelėt ar gerklėj ir pilve viskas ok? Jokių įtampų? O kai sakai “pauzė”, tai čia kaip nerimo kamuolys tie visi galvojimai apie krūvas turimų atlikt darbų ar kaip lengvas SPA įsivaizdavimas. Man dabar tai SPA. Praktikuojant ir leidžiant.

Būdas pabūti pauzėje klijuojant koliažą ir dalinantis įvairiais požiūriais naudojant Points of You sąmoningumo žaidimą – yra vienas iš mano atrastų ir nuolat kartojamų būdų stabtelėti. Man jis lengvas, šviesus, duodantis daug įžvalgų, atsakymų ir “užvedimų” ant kelio. Tai kaip “pailsiu ir padirbu” viename. Ir man taip labai patinka. Vaizdai ir pauzės mane įkvepia. Gera tai pagaliau žinoti kaip faktą, belieka tik taikyti 🙂

Linkėjimai ir Pause for the balance

Eglė | ESSU